Teliuskuoja arbata pilvuke. Norėčiau dar visai varškės sūrelio, bet per vėlu, o ir žinau, kad nėra.

Paėmiau naują laiškų dėžutę ir sutvarkiau senąją, kurioje jau nieks nebetelpa. Tai reziume: spalvočiausi vokai Dominykos, daugiausiai parašė E., didžiausi vokai Karolinos ir neįskaitomiausia rašysena Alvigitos. Miau.

Jau kuris laikas laiškų negaunu iš Laimono, Avies, Alvigitos, Claros, Mindaugo, Dominykos, Evaldo.

Tu stovi šitiek dienų, bijai vien tik man priklausyti. Kaip keista bet aš gyvenu kaip bitė.

Pašto dėžutė laišku kvepės.

Seniai miršta greičiau.

Kodėl varnas kaip rašomasis stalas?

Ant juodų kojyčių joja..

- Jeigu bent kartą užliūdėsi, mušt gaus...
- Andrius!
*Andriaus balsas iš toli*:
- Aš nieko prieš.

- Dabar nebežinau kur eit. Tu vesk mane.
- Vest? Aš galiu tekėt už tavęs. Žiūrėk.
*atsistoja už manęs ir banguoja*
- Nuoteka tu!

Atėjo atsisveikint. Tad beveik dvi valandas ėjom kopomis, vartėmės sniege ir šiaip kikenom. Sušlapau batus, be kita ko.

Negaliu dar dabar patikėt. Negaliu. Visos Atikos, Mykolaičio ir dar velniai žino kieno dainos skambėjo mano kambary, kuriame iš esmės nieko nevyksta.

Tik Ignui išėjus supratau kas įvyko. Po 7mėn. jis atvažiavo iš Vilniaus ir išdygo prieš pat mano langą, mojuodamas ir postringaudamas kokia žvaigždėta naktis. Išbėgau į kiemą beveik verkdama ir apkabinau. Paskuj pas mane kambary gėrėm karštą vyną ir jis daug grojo. Taip, aš vis dar verkiu.

Anakardžio riešutai skyla perpus. Visada.

Norėčiau su ku nors pašnekėt telefonu. Kol dar tarp labas nemokamai ir kol aš šiandien visą vakarą neturiu ką veikt.

Kogero tas arbatpuodis labai ypatingas.

Radau Karolainos raštelį, kurį ana pametėjo per istoriją ir prisiminiau raštelių liūtis per chemijos kontrolinius. Kikiki.

Nu fu tie murzini ale sniego kalnai gatvėse. *suraukia nosį*

Nesupratau?! Vėl tamsu?

Nu ką aš jums galiu pasakyti? Cinamoninė arbata, šešios poros kumštinių pirštinių ir šokoladiniai sausainiai kažkur prie jūros pavėjui šiandien buvo tikrai osom.

Suvalgiau visą baltą šokoladą. Žinutės d a r negaunu. Kvailai tūpčioju aplink žaviai kvepiančią raudoną tulpę.

Nu va. Turiu būgdnininką Edgarą ir bosistą Gytį.

Ahr! Ir vėl valgant pusrytukus, saulė dešinį skruostą šildo. (mm)

Vėl apsižiemojom.

Už Inculto! Nu davai!

Čia mes pratę nesisveikint. O tas dėdė pažeidinėja taisykles ir verčia mane jaustis nepatogiai. Ot.

Bet snaigės dydžio kaip vatos kamuoliukai. Kai kokioj amžino įšalo žemėj.

Profilaktiškai nužliumbiau posmą, dabar einu arbatos. Miau.

Kaip tuščia tuščia mokykloj.

Kada? Kada naktis pavasariu kvepės?